ANKSTYVOJO PRISIRIŠIMO ĮTAKA SUAUGUSIŲ ŽMONIŲ SANTYKIAMS

Ar mylėjote kada nors? Kiekvienas iš mūsų tai patyrė nors kartą… Moksliniai tyrimai rodo, kad pirmąjį emocinį santykį žmonės patiria kūdikystėje, prisirišdami prie globojančio jį asmens.

Prisirišimo teorija apibūdina ilgalaikių santykių tarp žmonių dinamiką. Svarbiausia šios teorijos idėja yra ta, kad vaikui reikalingas bent vienas besirūpinantis juo asmuo. Tik tada vaiko fizinis, socialinis ir emocinis vystymasis gali vykti sėkmingai.

Šios išvados priėjo anglų psichiatras John Bowlby, tyrinėdamas po karo likusių našlaičių vaikų psichologinę raidą. John Bowlby vadinamas prisirišimo teorijos pradininku. Vėlesni tyrimai papildė prisirišimo teoriją vaikų stebėjimo duomenimis ir neurologiniais smegenų skenavimo rezultatais. Ypač reikšmingi buvo Amerikos psichologės Mary Ainsworth  atlikti kūdikių prisirišimo prie mamų stebėjimai. Ji tyrinėjo vaikų reakciją susitikus nepažįstamą žmogų. Kūdikiai, kurių amžius siekė 12- 18 mėnesių su mamomis buvo kviečiami į nepažįstamą kambarį, su kuriuo leidžiama laisvai susipažinti. Tada į kambarį įeidavo nepažįstamas žmogus. Mama kuriam laikui išeidavo ir vėl grįždavo. Buvo stebima, kaip vaikas reaguoja šioje situacijoje. Paaiškėjo, kad tokioje situacijoje buvo galima atpažinti tipišką elgesį, kuris išreiškia vaiko prisirišimą prie savo mamos.

Prisirišimo elgesys pasireiškia:

  • vaikas siekia būti arti mamos, ar kito besirūpinančio asmens, kai gali seka mamą.

  • vaikas siekia grįžti prie mamos, kai patiria stresą, siekia nuraminimo, kai išsigąsta, stengiasi įsikabinti į ją.

  • Vaikas protestuoja, kai mama pasišalina ir sveikina ją , kai ji sugrįžta.

Prisirišimas reiškia jausminį ryšį tarp motinos ir vaiko. Tokie ryšiai tarp suaugusių yra abipusiai, tačiau tarp vaiko ir suaugusio jie pagrįsti tuo, kad vaikui reikia saugumo ir nuraminimo, be kurio vaikas neišgyventų. Todėl vaikų prisirišimas yra instinktyvus, turintis biologinio išlikimo prasmę.

Kūdikiai prisiriša prie suaugusių, kurie yra jautrūs ir atliepiantys jų poreikiams ilgesnį laiką. Paprastai prisirišimo ryšys formuojasi nuo 6 mėnesių iki 2 metų amžiaus. Kai vaikas paauga ir ima pats judėti, prisirišimo objektas tampa tuo saugumo pagrindu, nuo kurio jis arba ji gali pradėti pažinti aplinkinį pasaulį, nutoldamas ir sugrįždamas prie mamos, kai nori.

Tyrimai parodė, kad apie 70 % vaikų įgyja saugaus prisirišimo patirtį.

                           Saugaus prisirišimo įtaka vystymuisi

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad saugiam prisirišimui susiformuoti pagrindinis veiksnys yra atliepiantis ir jautrus rūpinimasis vaiku. Mama neturi būti ideali, tačiau ji turi būti pakankamai jautri ir nuosekli ilgesnį laiką. Patiriamas emocinis ryšys su besirūpinančiu žmogumi nulemia tai, kaip jūs bendrausite su žmonėmis per visą jūsų gyvenimą, nes ankstyvasis prisirišimas sudaro pagrindą visam žodiniam ir nežodiniam bendravimui ateityje.

Tie žmonės , kurie patyrė painiavą, išgąstį ir emocinės komunikacijos trūkius vaikyst4je, dažniausiai išauga į suaugusius žmones, kurie turi sunkumų suprasti savo pačių ir kitų žmonių emocijas. Tai apriboja jų galimybes kurti ir išlaikyti ilgalaikius santykius vėlesniam gyvenime.

Saugus prisirišimas įtakoja mūsų sugebėjimus:

jaustis saugiai
sukurti prasmingus ryšius su kitais žmonėmi
tyrinėti pasaulį
tvarkytis su stresu
atrasti pusiausvyrą jausmuose
rasti prasmę gyvenime
sukurti pozityvius prisiminimus ir lūkesčius , susijusius su santykiais

Motinos ir vaiko ryšys yra pagrindinė jėga, kuri įtakoja vaiko raidą. Naujausi smegenų skenavimo tyrimai parodė, kad prisirišimas turi didžiulę įtaką vaiko smegenų vystymuisi. Kai vaiku besirūpinantis asmuo sugeba suvaldyti asmeninį stresą ir nuraminti vaiką, būti emocionaliu ir dalintis džiaugsmu, lengvai atleisti kilus konfliktams, vaiko smegenų sistema tampa “saugiai prisirišusi”. Tokiu būdu vaikas įgyja sugebėjimą reflektuoti savo paties ir kitų žmonių vidines būsenas, o tai ypač reikšminga siekiant sukurti sėkmingus ilgalaikius santykius vėlesniam gyvenime.

Nesaugaus prisirišimo tipai

Nesaugus prisirišimas gali tapti rimta problema mūsų gyvenime. Jo šaknys tame, kad ankstyvasis ryšys nesuteikė vaikui pakankamos struktūros, pripažinimo, supratimo, saugumo ir abipusiškumo.

Nustatyta, kad tam tikras tėvų elgesio stilius įtakoja nesaugų prisirišimą:

  • kai tėvai yra neprieinami ir atstumiantys, pernelyg susirūpinę savimi, mes , kaip vaikai, tampame pasimetę savo vidiniame pasaulyje, vengiame bet kokio artumo, emocinio ryšio. Suaugę mes tampame fiziškai ir emociškai atsiriboję santykiuose. Tokiu būdu saugome savo trapų savivertės jausmą.

  • kai tėvai nenuoseklūs- kartais labai besirūpinantys, o kartais atstumiantys, kai tėvų elgesį  buvo sunku prognozuoti, mes tampame baikštūs ir nerimastingi, niekada nežinantys ko tikėtis. Suaugę mes stengiamės įsikabinti į mums svarbius žmones, arba juos netikėtai atstumiame. Mūsų savivertės jausmas labai priklauso nuo kitų žmonių požiūrio į mus. Todėl labai stengiamės įtakoti tą požiūrį.

  • kai tėvai elgėsi gąsdinančiai, ignoravo mūsų emocinius poreikius arba skriaudė mus, mes tampame pikti ir dezorganizuoti. Mūsų emociniai poreikiai liko nepatenkinti ir mums sunku pamilti, kad ir kaip to norėtume. Galime būti nejautrūs partnerio poreikiams ir patys juos skriausti.

Prisirišimo stilius Tėvų elgesio stilius Suaugusio asmens bruožai
Saugus-siekia būti arti tėvų Prisirišę prie vaiko, atliepia vaiko emocijoms Sugeba sukurti ir palaikyti prasmingus santykius, empatiškas, sugeba nustatyti tinkamas ribas bendravime
Vengiantis-vengia tėvų jiems pasirodžius. Į tėvus reaguoja “neemocionaliai” Neprieinami ir atstumiantys Vengia artumo ir emocinių ryšių, atsitraukę, kritiški, rigidiški, netolerantiški
Ambivalentiškas-dar prieš išsiskyrimą ima nerimauti. Labai įsikabinęs į tėvus, nesileidžia nuraminamas Nenuoseklūs- kartais įkyriai besirūpinantys, kartais atstumiantys Nesaugus ir nerimastingas, siekiantis kontroliuoti, kaltinti,neprognozuojamas, kartais žavus.
Dezorganizuotas-pasimeta, kai tėvai šalia, susitingsta arba krenta ant žemės. Gali stengtis priartėti arba atsitraukti tuo pat metu Ignoruoja arba nepastebi vaiko poreikių, tėvų elgesys gąsdinantis , traumuojantis Chaotiškas, nejautrus, pratrūkstantis, skriaudžiantis, nepasitikintis net kai trokšta saugumo

 

Šie vyraujantys tėvų priežiūros stiliai ir prisirišimo tipai aptinkami skirtingose populiacijose, kultūrose, etninėse ir socioekonominėse grupėse.

Nesaugaus prisirišimo priežastys

Dažniausios nesaugaus prisirišimo priežastys yra šios:

  • fizinė nepriežiūra- nepakankama mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas,     medicininė nepriežiūra.

  • Emocinė nepriežiūra ir emocinis smurtas- vaikui skiriama mažai dėmesio, per ,mažai ar visai nesistengiama suprasti vaiko jausmus. Žodinis smurtas.

  • Fizinis ar seksualinis smurtas.

  • Atskyrimas nuo prižiūrinčio asmens- dėl ligos, mirties,  skyrybų, įvaikinimo.

  • Besirūpinančio asmens nenuoseklumas, pvz. auklių kaita.

  • Dažni persikraustymai – pastoviai besikeičianti aplinka,pvz. našlaičiai vaikai perkeliami iš vienų globos namų į kitus.

  • Motinos alkoholizmas ar kitos priklausomybės. Motinos gebėjimas rūpintis apribotas cheminių medžiagų vartojimo.

  • Jaunos ir labai nepatyrę mamos- joms gali trūkti motinystės įgūdžių.

Prisirišimas ir psichoterapija

Bet kokia ilgalaikė psichoterapija susijusi su prisirišimo santykio formavimųsi. Terapeutas savo klientui tampa tuo žmogumi, kuris tarnauja, kaip prisirišimo objektas. Todėl terapeutas siekia būti nuoseklus, stengiasi išlaikyti psichoterapinių susitikimų pastovumą ir rėmus, stengiasi suprasti savo kliento emocinius poreikius. Kaip ir santykiuose su kitais svarbiais žmonėmis klientas gali emociškai reaguoti į išsiskyrimus su savo terapeutu ir terapeuto empatijos klaidas. Atsiradęs santykis tarp kliento ir terapeuto yra labai reikšmingas tuo, kad padeda suprasti klientui būdingą prisirišimo formą ir jo dinamiką. Automatiškai nevalingai kylantys lūkesčiai ir baimės aktualizuojasi bendravime su terapeutu. Tų nesąmoningų minčių įvardijimas gali padėti sukurti naujus darbinius modelius, kurie tarnautų labiau priderintų santykių kūrimui.

Prisirišimas kiekvienam iš mūsų yra skirtingas ir unikalus, taip pat kaip skirtingi ir unikalųs visi mes esame. Tai ko negalime papasakoti, esame priversti kartoti savo gyvenime. Tos besikartojančios klaidos kartais gali būti labai skausmingos. Todėl gilesnis prisirišimo pažinimas ilgalaikiame santykyje su terapeutu gali padėti įveikti neįvardintas kliūtis.

آپلود